Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras, VšĮ

Bažnyčios – sielos ramybei ir istorijos pažinimui

Parsisiųsti GPX
Trumpai apie maršrutą
100 km
5.5 val.
6
Maršruto danga
90% Asfaltas
10% Žvyrkelis

Dabartiniame rajono centre – Vilkaviškyje, 1870 – 1881 m. klebono kun. Antano Lesnevskio ir vikaro kun. Jono Siaurusaičio rūpesčiu buvo pastatyta mūrinė bažnyčia, kurią 1884 m. vysk. Juozapas Oleka konsekravo Švč. Mergelės Marijos Aplankymo titulu. 1926 m. įsteigus Vilkaviškio vyskupiją, ši bažnyčia tapo katedra. II-asis pasaulinis karas didelių nuostolių bažnyčiai nepadarė, buvo apgriauti bokštai ir sienos, pramušti skliautai ir remontui būtų užtekę vos kelių mėnesių kruopštaus darbo, tačiau tuo metinė sovietinė valdžia katedros remontuoti neleido ir pabaigė ją griauti. Pamatai buvo užpilti žemėmis ir apaugo krūmais, o katedros vietoje įrengtas skveras. Vilkaviškio vyskupijai atgavus pilną savarankiškumą, nuspręsta statyti naują katedrą ant senosios pamatų. Naują statybos projektą parengė Dailės akademijos docentas J. Palaima, remdamasis senomis fotografijomis ir žmonių prisiminimais. 1991 m. prasidėjo katedros statybos darbai ir jau 1998 m. pirmoje pusėje buvo baigti. 1998 m. liepos 11 d. naująją Vilkaviškio katedrą konsekravo vysk. Juozas Žemaitis MIC. 2003 m. liepos 6 d. pašventinti nauji katedros varpai, nulieti Lenkijoje, Kraševskių varpų liejykloje. Mažiausias pavadintas šv. Jono Krikštytojo, vidurinis – šv. Antano ir šv. Juozapo, o didžiausias – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero vardu. Šiokiadieniais mažasis varpas skamba prieš rytines pamaldas, vidurinis skelbia vidurdienį ir kviečia į vakaro pamaldas, o per iškilmes gaudžia visi trys varpai. Tai ne tik miestelio pasididžiavimas, bet ir kultūros vieta, kadangi čia vyksta įvairūs koncertai, renginiai.

Maždaug pusiaukelėje tarp Marijampolės ir Vilkaviškio yra Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kuri 1850 m. pastatyta jau mūrinė. Sienos sumūrytos iš lauko akmenų, papildytos raudonų plytų elementais bei ištisinėmis horizontaliomis juostomis. Bažnyčia trinavė, stačiakampio plano, po karo paremontuota. Gižų bažnyčioje saugomos įvairios relikvijos, rūbai, raštai. Įrengtas lyg savotiškas muziejus siekiant išsaugoti jau nenaudojamus daiktus. Išskirtinės formos pagrindinių durų rankena, kurią visi ,pirmą kartą matantys, mielai čiupinėja, kadangi ji yra avinėlio formos. Gižų bažnyčioje renkamasi ne tik į pamaldas, bet ir įvairius renginius. Vienas jų, jau tradicija tapęs – Angelų sargų atlaidai.

Didžiausio masto renginiais išsiskiria Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsiai. 1790 m. bažnyčia perstatyta iš akmenų mūro, vėliau pristatyti bokštai ir prieangis. 1838 m. paskirtas klebonas Jonas Burdulis-Burdulevičius Bartninkuose išgyveno 48 metus. Jis išgarsėjo tuo, kad apie 1855 m. pamaldas pradėjo laikyti lietuviškai, vargonininkui ir zakristijonui liepė prieglaudos gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Deja, karas buvo negailestingas visiems ir 1944 m. bažnyčia labai apgriauta. Jai atstatyti valdžia nedavė leidimo, o 1950 m. atstatė tik medinę. Daug metų stovėję netvarkyti griuvėsiai, nors ir labai įspūdingi (prie jų rengiami koncertai, festivaliai, kurių žinomiausias b‘ART), pastaruoju metu nuo klimato poveikio pradėjo irti, iškilo avarijos grėsmė. Po ilgų metų lėšų paieškų visi jau laukia, kada darbai pasibaigs ir bus galima saugiai lankyti šiuos griuvėsius.

Žiaurius istorijos vingius mena Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčia. Pirmąją II-ojo pasaulinio karo dieną šalia Lankeliškių klebonijos rusai rado nukirstą jų karinį kabelį. Bolševikų kariškiai net nesigilino kas iš tiesų galėjo tai padaryti, jie manė, kad tai kunigai apsimetėliai ir tris kunigus – parapijos kleboną Vaclovą Balsį, vikarą Joną Petriką ir į svečius atvykusį Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių Justiną Dabrilą – ankstų rytą nuvežė į Budavonės mišką. Ten dvasininkai buvo pririšti prie medžių ir sadistiškai nukankinti. Po kelių metų buvo susprogdinta ir pati Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčia. Istorikai teigia, kad Lankeliškiai yra viena seniausių Sūduvos vietovių. Nors mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1817 m., Lankeliškių parapijos istorija prasidėjo keliais šimtmečiais anksčiau. Išsaugoti susprogdintos bažnyčios griuvėsius ėmėsi pati vietos bendruomenė ir Lankeliškių parapijos pastoracinė taryba. 

Vilkaviškio kraštas buvo daugiatautis, todėl ir maldos namų įvairių yra. Kybartuose stovi vis dar veikianti Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė. Šis pastatas – pirmoji stačiatikių šventovė Užnemunėje, turėjusi atlikti ypatingą misiją pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus. Cerkvės pastatų kompleksas buvo pastatytas 1870 metais. Pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos pačiuose pirmuosiuose pasienio maldos namuose, todėl Kybartų cerkvė matė daug aukštų carinės Rusijos asmenų. Šventovei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ir tebėra ypatingos. Deja, šiuo metu turistai šventyklos duris varsto dažniau nei tikintieji, kadangi jų bendruomenė Kybartuose jau baigia išnykti.

Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia kaip ir daugelyje vietovių iš pradžių buvo medinė. 1842 m. buvo pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, kuri 1916 metais vokiečių susprogdinta. 1928 m. bažnyčia atstatyta, padaryti pilioriai, kryžminiai skliautai, galerijos, pastatytas didysis ąžuolinis altorius. Bažnyčia buvo dvibokštė, kuriuose skambėdavo du varpai. 1944 m., besitraukiant vokiečių kariuomenei, bokštai buvo susprogdinti, varpai išsivežti. Bažnyčia atstatyta 1968 m., tačiau vietoj bokštų pastatytas šešių kolonų portikas, kuris ir daro šiuos maldos namus išskirtinius. 

Labai retos, dvigubo kryžiaus formos Švč. Trejybės bažnyčia yra svarbus Vištyčio miestelio architektūros akcentas, kuri pastatyta 1829 metais. Iš toliausiai girdisi ir garsusis bažnyčios varpas, kurio vidurinėje juostoje įrašyta: “IN HONOREM SACRO SANCTA TRINITATI“ (Garbei Šventosios Trejybės). Ant varpo apatinio graižo gaubtinės yra antrasis užrašas: „ME FVDIT GEORGIVS BERNHARDVS KINDER REGIOMONTI ANNO 1730“ (Mane nuliejo Georgijus Bernardas Kinderis, Karaliaučius,1730). Tai antrasis iš keturių, lig šiol Lietuvoje žinomų, žymiojo Karaliaučiaus liejiko Georgijaus Bernardo Kinderio nulietų varpų.

Bažnyčios yra išskirtinės savo istorija, architektūra, supama aplinka, tačiau visos suteikia ramybę ir pažinimą.

Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.

Atsiliepimai

Komentuoti

Išmanioji programėlė / Audio gidas

Tai - interaktyvi, naujoviška, šiuolaikinių technologijų sprendimais pagrįsta mokymosi ir kultūros pažinimo priemonė skirta Lietuvos ir užsienio lankytojams pažinti mūsų krašte esančius reikšmingus ir unikalius kultūros paveldo objektus bei žymius žmones