Prieš 160 metų, 1863-ųjų sausio 22 dieną Varšuvoje prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Lenkijoje jis vadinamas Sausio, o Lietuvoje - 1863–1864 metų sukilimu. Tų pačių 1863 metų vasario 1 dieną sukilimas apėmė ir Lietuvą. Pirmasis į kovą stojo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujamas valstiečių dalgininkų būrys.Marijampolės apskrityje sukilimo židiniu tapo Antanavo dvaras. Šilakojo girioje prie netoli dvaro esančio Čystos Būdos kaimo dalgiais ginkluoti ir K.Jastrzebskio vadovaujami valstiečių būriai bei Marijampolės gimnazistai, vadovaujami mokytojo Žilinsko, vasario 2 d. susikovė su caro generolo Suchodolskio husarų eskadronu. Šiose pirmosiose ne tik Suvalkijoje, bet ir visoje Lietuvoje kautynėse, liaudyje vadinamose Šilakojo kautynėmis, dauguma sukilėlių buvo užkapoti ir palaidoti Gavaltuvos kapinėse.
Šio sukilimo pėdsakų nemaža ir Vilkaviškio rajone. Tai ir Pajevonys, kur palaidotas sukilimo rėmėjas kunigas T.Senkus-Senkauskas, o miestelyje sukilimui atminti pastatytas Viliaus Purono sukurtas paminklas. Tai ir Kaupiškiai, Vinkšnupiai, iš kur buvo kilę arba kur palaidoti Suvalkų apylinkėse kovęsi sukilėlių vadai ir rėmėjai. Sukilėlių kapų galime surasti taip pat Bartninkų, Gražiškių kapinėse. Po sukilimo numalšinimo ištremtų lietuvių palikuonys grįžo į gimtinę ir apsigyveno Žaliosios valsčiaus apylinkėse, gavę žęmės iš buvusio dvaro. Dar ir dabar istoriko A.Žilinsko žiniomis Klausučių seniūnijoje gyvena keletas 1863 m. sukilimo įvykių dalyvių palikuonių.
Benjaminas Mašalaitis savo FB paskyroje rašo apie sukilimo pėdsakus Kataučiznos dvare. Tikrai įdomus ir vertas dėmesio jo straipsnis. Paskaitykime.
***
Šiomis dienomis dažnai prisimenama 1863 m. sukilimo pradžia. Priešais Kataučiznos dvaro (dabar Vilkaviškio r. sav.) parką, prie kelio, vedusio į netoli stovėjusius rūmus - apie 6 metrų aukščio sumūryta stela su metaliniu kryžiumi viršūnėje, 1863 m. sukilėliams pagerbti. Tenka apgailestauti, kad knygos „Lietuvos dvarai“ pirmame tome ji klaidingai įvardijama kaip paminklas baudžiauninkams pagerbti. Koks gi dvarininkas savo rūmų „pašonėje” leis statyti tokį paminklą?! Per sukilimą vienodai nukentėjo tiek šio palivarko (taip žmonės vadindavo dvarą) savininkas, tiek ir kai kurie jo samdiniai. Dvarininkas Juzefas Zielinskis (1819-1885) buvo aktyvus 1863 m. sukilimo organizatorius ir rėmėjas: o remti pinigų turėjo, nes laikė stambiausią Kalvarijos apskrityje malūną, varomą garo varikliu, masiškai augino šilkmedžius. Už tokią antivalstybinę veiklą 1864 m. buvo ištremtas į Sibirą. Suimtųjų dokumentuose užfiksuota, kad jis dirbo virėju Omsko apskrityje. Vėliau grįžo namo ir sėkmingai ūkininkavo, specializavosi linininkystėje.
Tuoj po sukilimo dvare prie Juodupio žiočių valdžia įsteigė pasienio kordoną, kuriame nuolat budėdavo apie 20 kareivių ir keletas karininkų. Tai dvarininkams buvo ne tik bausmė, bet ir kontrolės priemonė – pasieniečiai ten gyveno pastoviai. Vis tik jų buvimas neįbaugino Zielinskių. 1873 m., minint sukilimo dešimtmetį, dvarininko šeima aukoms pagerbti pastatė tokį paminklą, kuriame nebuvo jokio įrašo – taip tikėjosi, jog caro valdžia jo nenuvers. Šnekama, kad prieš I PK atsirado kažkoks patriotinis įrašas, paaiškinantis paminklo paskirtį. Be abejo, jį iš dvaro plytinės plytų statė Kataučiznos gyventojai – jiems jokio skulptoriaus paslaugų nereikėjo. Vietiniai žmonės jiems palankius dvarininkus Zielinskius vadino lietuviškiau – Žilinskais. Daugelis šios šeimos žmonių (Juzefa, Barbara, Juzefas ir kt.) buvo palaidoti Žaliosios kapinėse – laidojimo vieta ir paminklinė plokštė su įrašais išliko. Matyt, ši stela yra seniausias bendrosios paskirties Vilkaviškio krašto paminklas – jam 150 metų -, stovintis ne kapinėse ar šventoriuose.
Atsiliepimai