Paprūsės temos aktualumo pagrindimas
2025 metais sueina Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktis. Po Žalgirio ir vėlesnių mūšių Vokiečių ordinas ekonomiškai nusilpo ir 1525 metais transformavosi į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę. Jos paskutinis didysis magistras ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis su dauguma ordino brolių perėjo į liuteronybę. Jis 1525 m. balandžio 10 d. Krokuvoje davė vasalo priesaiką savo motinos broliui – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam. Nuo šio laiko prasidėjo intensyvūs įvairiapusiai ryšiai tarp Prūsijos kunigaikštystės ir LDK. Todėl visiškai pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos Paprūsė pradėjo formuotis kartu su Prūsijos kunigaikštyste, t.y. nuo 1525 metų.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje teigiama, kad Paprūsė pradėjo formuoti po Melno taikos sutarties pasirašymo 1422 m. Bet toks tvirtinimas nėra teisingas, nes po Melno taikos sutarties dar šimtą metų beveik nebuvo prekybinių ryšių su Vokiečių ordinu Per šį laikotarpį visa Sūduva apžėlė giriomis ir pasienis buvo virtęs dykra – negyvenama arba labai retai gyvenama teritorija, kurioje vėliau – išnykus karo grėsmėms – vėl apsigyveno žmonės ir tapo Paprūse.
Paprūsė – tai pasienyje aplink Prūsijos kunigaikštystę susiformavę regionai, kuriuose ženkliai tankiau nei pačioje LDK ir Lenkijoje ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės (lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių - rusėnų ir žydų) ir religinės (katalikų, liuteronų, evangelikų ir kt.) bendruomenės. Išskirtini trys Paprūsės regionai: Sūduvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva, kurios dalis po Klaipėdos sukilimo 1923 sausio mėn. tapo Mažosios Lietuvos Paprūse.
Iš Prūsijos kunigaikštystės, vėliau iš suvienytos Vokietijos, į Lietuvą ir Lenkiją sklido technologinės, ekonominės ir kultūros inovacijos. Jos pirmiausiai pasklisdavo tarp Paprūsės regionų bendruomenių. Todėl žymiai intensyviau čia kūrėsi amatų centrai, vyko naudingiausių ūkinės ir ekonominės veiklos modelių bei sociokultūrinių papročių recepcija nei toliau esančiuose regionuose. Klasikinis pavyzdys yra Valakų reforma, kurią nusižiūrėjusi nuo Prūsijos ir Palenkės karalienė Bona pradėjo Sūduvos Paprūsėje (dabar Šakių ir Vilkaviškio raj.). Valakų reforma nulėmė Užnemunės visuomenės struktūros permainas. Ją sudarė laisvieji karaliaus valdiniai – bajorai, šlėktos (bajorai be žemės, bet turintys titulą), miestelėnai, laisvieji ūkininkai, ir nelaisvieji žmonės – baudžiauninkai, kurių Paprūsėje buvo nedaug. Bonos sūnus karalius Žygimantas Augustas motinos patirtį pritaikė visoje Lietuvoje. Laisvųjų žmonių aktyvi veikla nulėmė, kad Paprūsės etnoso – savito sociokultūrinio, ekonominio, politinio ir psichologinio mentaliteto susiformavimą ir jo plitimą Užnemunėje.
Iki šiol yra paskelbta šiek tiek mokslinės bei mėgėjiškos literatūros apie atskiras Paprūsės gyvenvietes ir jų raidos istorijas. Bet nėra jokio – nei mokslinio, nei populiarios literatūros veikalo apie visą Paprūsę, nėra susistemintos medžiagos apie Paprūsės ūkinį, religinį, sveikatos apsaugos, švietimo ir etnokultūrinį gyvenimą bei jo raidą. Paprūsėje buvo išvystyta žemės ūkio veikla: įsisavinti žemės ūkio veiklos - žemės įdirbimo, naudmenų auginimo, priežiūros ir derliaus nuėmimo, apdirbimo bei produktų gamybos – modeliai, technika ir technologijos. Viliuosi, kad apie tai išmanančių specialistų gal dar galima surasti Žemės ūkio akademijoje ar bent istorinės literatūros. Taip pat buvo vystoma miškų, pieno pramonė, statomi miesteliai ir tiesiami vieškeliai.
Kitais metais suorganizuoti mokslinę konferenciją, skirtą Prūsijos ir Paprūsės bendradarbiavimo 500 metų sukakčiai paminėti. Dabar nuspręsta konferenciją organizuoti iš dviejų dalių:
1) Vilkaviškio rajone 2025 09 18-19 dienomis;
2) Pagėgiuose – 2025 10 16-17 dienomis;
Vilkaviškio ir Pagėgių savivaldybės šiam siūlymui pritaria.
Planuojamos konferencijos tematiką atspindi dviejų tomų monografijos turinys. Pirma konferencijos dalis būtų skirta atskleisti bendruosius visos Paprūsės sociokultūrinės raidos bruožus. Tai būtų visiškai mokslinė konferencija, nes pranešimus skaitytų mokslininkai. Antroji konferencijos dalis būtų labiau mokslinė-praktinė, nes pranešimus skaitytų Paprūsės regionuose gyvenantys tyrėjai ir kultūrininkai. Jie turėtų atskleisti savo atstovaujamo Paprūsės regiono sociokultūrinę specifiką, glaustai aptardami visas pirmo tomo temas.
Organizacinį darbą pradėjome pavasario pabaigoje ir jau įvyko keletas posėdžių Vilkaviškyje bei Pagėgių savivaldybėje. Siekimas inicijuoti Paprūsės regionų savivaldybių bendradarbiavimą
nelengvai skinasi kelią. Prie iniciatyvos jungiasi Šakių rajono ir Pagėgių savivaldybės, Jurbarko krašto muziejus ir Smalininkų Mažosios Lietuvos Kultūros centras, Šilutės Hugo Šojaus muziejus bei Tauragės krašto muziejus “SANTAKA“. Kiekvieno partnerio veiklas rasime skyrelyje
Informaciniai partneriai –Vilkaviškio rajono laikraštis „Santaka“, Šakių rajono laikraštis „Draugas“.
Tikėtina, kad į Prūsijos ir Paprūsės bendradarbiavimo 500 metų sukakties paminėjimą įsitrauks ir daugiau savivaldybių bei organizacijų.
Prof. dr. Vytautas Šlapkauskas
