Tautos patriarchas Jonas Basanavičius savo autobiografijoje rašo „tokiame dailiame kalnuotame krašte su daugybe dar „kryžiokiškų“ tradicijų aš esmi gimęs ir užaugęs, ir ši aplinkybė, be abejo, nemenką į mano dvasią įtekmę turėjo“. Šia citata ir pradedamas griauti mitas, kad Suvalkija – vien tik lygumos.
Šioje kalvotoje dalyje, lengvose dirvose, susidarė geros sąlygos anksti kurtis žmonėms, o už kelių dešimčių kilometrų gyvenantys vietiniai, Suvalkijos kalvas Mėlynaisiais kalnais vadino, kuriuose ir susitelkusi didžioji dalis Vilkaviškio rajono piliakalnių.
Galutinai nėra aišku kas vertė gyventojus kurtis aukštesnėse vietovėse: klimato kaita, nedraugiškai nusiteikę kaimynai, bandymas apsaugoti naminius galvijus nuo apylinkėse esančių plėšrūnų ar, kas labiausiai tikėtina, tai buvo naujų visuomeninių santykių rezultatas.
Užnemunėje gimininės santvarkos irimas sietinas su piliakalnių atsiradimo pradžia, kuomet atsirado socialinė nelygybė. Maždaug ties II-III amžių riba pradeda mažėti ir piliakalnių skaičius, tačiau jų įtvirtinimai sparčiai stiprėja, aptinkama pirmų aiškių puolimo pėdsakų.
Piliakalnių gausa rodo, kad Suvalkijoje buvo sukurta gerai įtvirtinta gynybinė juosta, kuri labai prisidėjo sulaikant ordino veržimasi į Lietuvą.
Dėl šios priežasties pradėsime pažintį su kalvotais Suvalkijos kampais nuo Kaupiškių piliakalnio (135,6 metrai virš jūros lygio), esančio visai greta Lietuvos – Rusijos sienos, kuris turi ne tik turtingą, daug kryžiuočių antpuolių mačiusią istorinę atmintį, bet yra tarsi vidurys tarp tyvuliuojančių Suvalkijos lygumų, kuriose žemiausia vieta siekia vos 30 metrų virš jūros lygio ir tarp šio krašto kalvų, kurios į dangų išstypę net 282 metrus virš jūros lygio. Šį piliakalnį ir ant jo buvusią pilį J. Basanavičius mini jau pirmuose autobiografijos puslapiuose, kaip vieną iš kitų čia XIII-XIV amžiuje, o gal ir dar seniau įrengtų pilių, kad nuo netikėtų priešų apsigynus.
Vienuose piliakalniuose buvo įrengiamos apsigynimo pilys bei signalinės ugnys, o didesniuose – žinyčios. Su krikščionybės įsigalėjimu, plito ir nuostata menkinti kitokią nei gynybinė piliakalnių paskirtį, tačiau gausu legendų apie nugrimzdusias bažnyčias-šventyklas piliakalniuose. Viena iš tokių sklando ir apie Pavištyčio piliakalnį.
Tai pats aukščiausias iš visų, Vilkaviškio rajone esančių piliakalnių, siekiantis 229,5 metrų virš jūros lygio. Piliakalnio šiaurės rytų ir pietinėse papėdėse rasta buvusios gyvenvietės liekanų iš maždaug I tūkstantmečio prieš Kristų ir I tūkstantmečio po Kristaus. Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais tikintis surasti tariamai paslėptas vertybes. Nenuostabu, kad ir Pavištyčio piliakalnis paliestas žmonių, kadangi pasakojama, jog piliakalnyje yra nugrimzdusi bažnyčia, iš kurios šv. Velykų rytą girdėti skambant varpais.
Norėdami dar daugiau sužinoti apie kalvotąją Suvalkiją, būtinai užsukite į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą, kuriame parengta ekspozicija pristatanti šį, nebūdingą apdainuotai Suvalkijos lygumai, kalvotą kraštą.
Didžioji dalis piliakalnių susitelkusi palei valstybės sieną, kadangi pasienio zonoje ir buvo patys didžiausi neramumai privertę žmones ieškoti gynybai palankių vietų. Vienas žymiausių Vilkaviškio rajono piliakalnių – Kunigiškių-Pajevonio. Pagal rastas Romos monetas, keramiką ir kitus dirbinius, nustatyta, kad šis piliakalnis su gyvenviete buvo įrengti ir naudoti jau pirmaisiais mūsų eros amžiais ir užėmė ganėtinai didelį plotą, buvo gerai įtvirtinti bei vaidino svarbų vaidmenį to meto prekyboje. Šiuo metu piliakalnio aukštis siekia 138,9 metrus virš jūros lygio.
Kitas žymus piliakalnis dėl savo legendos – Piliakalnių piliakalnis, kadangi apie jį yra sukurtas vienas įspūdingiausių pasakojimų, kuriame įpintos senovės karų epizodas, idiliškos meilės motyvas, senosios religijos bei patriarchališkos – absoliučios tėvo valdžios tradicijos. Visa tai pasakoja apie Margiero-Margio tragediją, kurią labiau savo širdies nuojauta nei istoriniais dokumentais tikėjo buvus ant šio piliakalnio Jonas Basanavičius, kadangi nustatyta, jog XII-XIV a. buvo įrengta pilis ir naudojama karuose prieš kryžiuočius, tačiau XIV-XV a. sudeginta.
Nesvarbu kurį kelią pasirinksite keliaudami į Suvalkietiškas „alpes“ – link Gražiškių ar link Vištyčio, tačiau jūsų akys neabejotinai pagaus kaip staiga nesibaigiančios lygumos pradeda banguotis. Pajausite lyg arėjate prie sienos, kuri laiko lygumas ir neleidžia joms plisti toliau.
Maršrutas ir nuotraukos parengti įgyvendinant projektą „Vilkaviškio TVIC turizmo inovacijos“ finansuojamą Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros.
Atsiliepimai