Iki nacių–sovietų karo Lietuvoje gyveno apie 208 tūkst. žydų. Nacių okupacijos metais savo istorija ir kultūra garsi Lietuvos žydų bendruomenė (litvakai) buvo beveik visiškai sunaikinta: nužudyta apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų.
Šie skaudūs įvykiai palietė ir Vilkaviškio rajoną.
Keliaukite, tylos minute pagerbkite šios tautos atminimą.
Holokausto vieta Vilkaviškio mieste
1941 m. birželio 30 d. suimtieji Vilkaviškio žydų vyrai buvo suvaryti į buvusios Vilkaviškio seminarijos pastatą. 1941 m. liepos 14 d. žydai perkelti į kareivines. Liepos pabaigoje suimtieji žydai buvo vedami į netoli kareivinių esantį poligoną, kur per tris dienas iškasė apie 25 metrų ilgio ir kelių metrų gylio griovį. Liepos 28 d. suimtieji buvo išvesti į kareivinių kiemą ir suskirstyti į kelias grupes. Netrukus atvažiavo du sunkvežimiai su vokiečių gestapininkais. Iš miesto kalėjimo į kareivines taip pat buvo atvežta nemaža grupė lietuvių komunistų ir komjaunuolių. Lietuvių policininkai suimtuosius grupėmis vesdavo prie poligone esančio griovio. Pasmerktuosius šaudė atvažiavę vokiečių kareiviai. Lietuvių policininkai saugojo kareivines ir šaudymo vietą poligone. Žudynės truko 3-5 val. Tą dieną buvo sušaudyta apie 500-600 žydų, 60-70 lietuvių komunistų ir sovietinių aktyvistų.
1941 m. lapkričio 15 d. buvo sušaudyti paskutiniai Vilkaviškio žydai. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado K. Jägerio raporte pažymėta, jog tą dieną Vilkaviškyje buvo nužudyta 115 žydų (36 vyrai, 48 moterys ir 31 vaikas). 1942 m. pradžioje lietuvių policija sulaikė 12 žydų. Kai K. Jägeriui buvo pranešta, kad Vilkaviškyje vis dar yra žydų, jis įsakė nedelsiant juos sunaikinti. Tarp aukų buvo 2 vaikai, 1 moteris ir 7 vyrai. Likusios dvi moterys, turėjusios katalikiškus krikšto pažymėjimus, buvo paleistus.
Literatūra:
Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais.
Justiz und NS-Verbrechen, bd. 17; case No. 521; ed. Sagel-Grande I., Bauer F., Amsterdam, 1977;
Justiz und NS-Verbrechen, bd. 19; case No. 547, ed. Sagel-Grande I., Bauer F., Amsterdam, 1978;
Holokausto vieta Vištytyje
1941 m. liepos 14 d. 1,5 kilometro nuo Vištyčio miestelio, ant vietinių gyventojų vdinamo Ilgojo kalno prie kepurinio vėjo malūno sušaudyti apie 70 žydų tautybės vyrų, tarybinių aktyvistų ir komjaunuolių iš Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių apylinkių (kituose šaltiniuose nurodoma, jog 80). 1941 m. rugsėjo 9 dieną už 500-600 metrų į rytus nuo vyrų sušaudymo vietos esančioje dauboje, pievoje sušaudyta apie 150 žydų tautybės moterų ir vaikų. Kituose šaltiniuose rašoma, kad nei mėnesiui nepraėjus ant Ilgojo kalno buvo nužudyta daugiau nei 220 žmonių. Čia buvo žudomi žydai vyrai. Vaikai ir moterys buvo nužudyti vėliau miške taip pat palaidoti.
1964 m. gegužės 23 d. į kapavietę prie vėjinio malūno buvo perkelti žydų tautybės moterų ir vaikų, kurie buvo sušaudyti 1941 m. rugsėjo 9 dieną dauboje, palaikai.
1947 metais pastatytas memorialinis akmuo su įrašu jidiš ir lietuvių kalbomis.
1977 metais pradėti kapinių rekonstrukcijos darbai. Jie baigti 1979 m. Projekto autorius V. Mačys, skulptorius R. Antinis (jaunesnysis).
Literatūra:
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 91;
Miškinis, A. Užnemunės miestai ir miesteliai, I tomas. Vilnius, 1999, p. 461;
A visit to Vistytis By Bert Oppenheim, 1994, http://kehilalinks.jewwishgen.org/vishtinetz/vistytis.html;
Holokausto vieta Virbalyje
Nacių okupacijos pradžioje suimtieji žydų vyrai ir sovietiniai aktyvistai buvo uždaryti buvusio Raudondvario dvaro patalpose (apie 300 žydų vyrų ir apie 20 lietuvių). 1941 m. liepos viduryje (apie liepos 10 d.) iš Kybartų į Virbalį sunkvežimiu atvažiavo būrys vokiečių karininkų ir kareivių. Jie organizavo ir vykdė Raudondvaryje laikomų žmonių žudynes. Žudynių vieta buvo apie 400 metrų nuo dvaro, pievoje; ten dar prieš karą buvo iškastas prieštankinis griovys. Prie griovio pasmerkuosius vokiečiai varė dviem grupėmis. Praėjus porai savaičių (apie liepos 29 d.) Virbalyje buvo įvykdyta antroji žudynių akcija. Vėl buvo šaudomi žydų vyrai ir sovietiniai aktyvistai lietuviai. Netoli griovio atvarytieji žmonės buvo nurengiami ir suguldomi ant žemės. Po to grupelėmis vedami, suvaromi į griovį ir šaudomi nuo krašto. Iš viso buvo nužudyta apie 100 žmonių. Po žydų vyrų sušaudymo Virbalio žydės buvo suvarytos į getą. Kybartų moterys taip pat buvo laikomos laikinajame gete, kol 1941 m. rudenį buvo nugabentos į Raudondvario dvarą. Iš viso iš Kybartų buvo atgabenta apie 250 moterų ir vaikų. Šaudymas vyko tame pačiame prieštankiniame griovyje.
Literatūra:
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, 1973, p. 91;
Miškinis, A. Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius, 1999, t. 1, p. 298;
Zabielavičius, J. Virbalis mano atsiminimuose, II dalis. Vilnius, 2013, p. 53-58;
Holokausto Lietuvoje atlasas http://www.holocaustatlas.lt/LT/#a_atlas/search/page/1/item/131;
Holokausto vieta Kybartuose
1941 m. birželio 29 d. Kybartų policija gavo gestapininko Lehmano užduotį suimti visus mieste gyvenusius žydus vyrus ir uždaryti į ūkininko Jurgio Giedraičio kluoną, esantį maždaug už 2 km nuo Kybartų netoli smėlio karjero. Į šį kluoną policininkai uždarė apie 106-116 vyrų. Tarp jų buvo ir keletas lietuvių tautybės buvusių sovietinių aktyvistų ir komunistų. Ankstų birželio 30 d. rytą iš kluono suimtieji grupėmis po 10 žmonių buvo varomi prie smėlio karjero ir ten šaudomi.
Literatūra:
Dieckmann, C., Sužiedėlis, S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį, Vilnius, 2006;
Holokausto Lietuvoje atlasas;
Masinės žudynės Lietuvoje, Vilnius, 1973;
Holokausto vieta Paražnių miške
1941 m. rugsėjo 16 d. Kudirko Naumiesčio žydai susodinti į vežimus ir atvežti į už 4 kilometrų esantį Paražnių mišką. Čia buvo iškastos dvi duobės apie 3 metrų gylio, 5 metrų pločio ir 11 metrų ilgio. Pasitelkta vietos baltaraiščiai kartu su pagalbine policija. Atsidūrę prie duobės ir supratę kas jų laukia, žmonės puolė į isteriją. Siekdami „įvesti tvarką“, baltaraiščiai lazdų smūgiais vertė iš vežimų bejėgiškai mėginančias pasipriešinti moteris, vaikus. Visiems belaisviams liepė nusirengti. Žydai buvo suskirstyti į grupes po 12 ir sustatyti prie duobės. Per 5 valandas (nuo 12 iki 17 val.) nužudyta 650 Kudirkos Naumiesčio žydų.
Literatūra:
Bubnys, A. Genocidas ir rezistencija. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002 2(12), p. 81-99;
Dieckmann C., Sužiedėlis, S. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį, Vilnius. 2006.
Holokausto Lietuvoje atlasas, Vilnius. 2011, p. 120.
Holokausto vieta Žyniuose
1908 metais Kudirkos Naumiestyje gyveno 2305 žydai, tačiau emigracija, Pirmasis pasaulinis karas bei tai, kad nciai 1933 metais uždarė sienos perėjimo punktą, šį skaičių 1941 metais sumažino iki 800. Per pirmąją sovietų okupaciją 1941 metais prie kelio Pilviškiai - Žyniai - Kudirkos Naumiestis buvo iškastas prieštankinis griovys, kurį iškasė rusai, ruošdamiesi apsiginti nuo vokiečių. 1941 metais birželio mėnesį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Sovietų Sąjungą. 1941-1942 metais šiame griovyje buvo nužudyta apie 2000 žmonių - apylinkių žydų ir Kudirkos Naumiestyje buvusios karo belaisvių stovyklos sovietinių karo belaisvių. 1941 m. rugsėjo 16 d. čia buvo sušaudytos Kudirkos Naumiesčio žydų tautybės moterys ir vaikai. Likę Kudirkos Naumiesčio žydai buvo nužudyti miesto žydų kapinėse ir Paražnių miške. 1946 m. vietiniai gyventojai organizavo kapų tvarkymą. 1948 m. pastatytas paminklas. 2000 m. rugsėjį vietinių gyventojų rūpesčiu žudynių vieta buvo restauruota, pastatytas naujas paminklas.
Literatūra:
Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 90;
Valtybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus;
Holokausto Lietuvoje atlasas.
Holokausto vieta Pilviškiuose
1941 m. rugsėjo viduryje (apytikriai 15 d.) buvo sušaudyti Pilviškių žydai - moterys, vaikai ir seneliai. Žudynės buvo vykdomos toje pačioje vietoje kaip ir žydų vyrų. Tą dieną iš Vilkaviškio atvyko sunkvežimis vokiečių kareivių. Žudė keli Pilviškių komendantūros vokiečiai ir vietinio savisaugos būrio policininkai. Mirčiai pasmerkti žydai buvo surinkti į turgaus aikštę, o iš ten varomi į pievą prie Baltrušių kaimo. Prieš sušaudymą aukos buvo susodinamos pievoje, joms buvo liepiama nusirengti viršutinius drabužius bei atiduoti turimas brangenybes. Po to grupėmis po 10-15 žmonių varė prie griovio ir šaudė. Šaudymui vadovavo vokietis iš komendantūros. Vokiečiai šaudė automatais, o lietuviai šautuvais. Iš viso buvo sušaudyta apie 700-800 moterų, vaikų i senelių. Dalis Pilviškių žydų buvo išvežti į Marijampolę, Vilkaviškį ir Kauno getą. Kai kuriems, patekusiems į Kauno getą, pasisekė likti gyviems ir sulaukti nacių okupacijos pabaigos.
Literatūra:
Bubnys, A. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais.
Nuotraukos autorius Andrius Birštonas
Atsiliepimai